Hans Christian Andersen dar XIX amžiuje parašė pasaką, kuri šiandien skamba nebe kaip vaikiška istorija, o kaip politinės realybės metafora. Tai pasaka apie valdovą, taip susižavėjusį savo įvaizdžiu, kad prarado gebėjimą matyti tiesą. Du apsukrūs audėjai įtikino jį, kad nuaus nepaprastus drabužius – tokius, kuriuos gali matyti tik išmintingi ir savo pareigų verti žmonės. Nenorėdami pasirodyti kvaili, visi dvariškiai apsimetė juos matą. Ir tik vienas vaikas ištarė paprastą, bet lemtingą frazę: „Bet juk karalius nuogas!“
Šiandien ši pasaka – ne apie karalių, o apie mūsų valstybę. Apie Lietuvą, kurioje valdžia vis labiau gyvena savo iliuzijose, kur svarbiau išsaugoti įvaizdį nei realiai spręsti problemas. Kai viešasis valdymas praranda gebėjimą pažvelgti į save veidrodyje, visuomenė turi tą padaryti jos vietoje.
Pastaraisiais mėnesiais Lietuva matė keistą politinės improvizacijos spektaklį. Kultūros ministras – paskirtas be patirties, po aštuonių dienų priverstas trauktis. Krašto apsaugos ministrė – nušalinta dėl vidinių įtampų ir įtakos žaidimų. O politikai be jokios ironijos pareiškia, kad „krašto apsaugos ypatumų galima išmokti per tris naktis“.
Tai nebe atsitiktiniai nesklandumai. Tai – valdymo be kompetencijos ženklas. Lojalumas partijai tapo svarbesnis už patirtį, atsakomybę ir valstybės interesą. Kai ministrai skiriami pagal priklausomybę, o ne gebėjimus, kai profesionalumas keičiamas partine drausme, valstybė ima priminti laivą be kapitono.
Nuo tokios politikos pavargsta visi – verslas, mokytojai, gydytojai, kariai, diplomatai. Pavargsta ir tie, kurie dar tiki, kad Lietuva gali būti valdoma protingai.
Šiandieninė politika vis dažniau kalba apie socialinę gerovę, pašalpas, išmokas, net keturių dienų darbo savaitę. Skamba maloniai – bet realybė kitokia. Nebūna taip, kad nedirbant gyvenimas gerėtų. Tai įmanoma tik pasakose, ne valstybės biudžete.
Biudžetas be ekonominio pagrindimo – tai pažadas be turinio. Kai valdžia vengia kalbėti apie produktyvumą, eksportą, investicijas, inovacijas, o visą dėmesį skiria paskirstymui, atsiranda pavojus, kad bus paskirstoma ne gerovė, o skurdas. Ekonomikos dėsniai negailestingi: kas gyvena skolon – gyvena trumpai.
Verslas, kuris kuria vertę, mato šią iliuziją aiškiau nei kas kitas. Matyt todėl šiandien tiek daug tylos, tiek mažai pasitikėjimo ir tiek mažai tikėjimo ateitimi. Nes kai ekonominė realybė išstumiama iš politinės darbotvarkės, valstybė netenka pagrindo po kojomis.
Valstybės valdymas nėra partinis konkursas. Tai – pasitikėjimo sutartis su piliečiais. Valdžia nėra dovana – tai pareiga. Pareiga išmintingai vadovauti, numatyti pavojus, telkti, o ne skaldyti.
Kai į atsakingus postus siunčiami žmonės be patirties, kai sprendimai priimami siekiant partinio balanso, o ne valstybės stiprybės – valstybė ima prarasti autoritetą. Ne opozicija, ne kritikai, o visuomenė – visa Lietuva – turi teisę klausti: kur link einame? Kas atsako už mūsų saugumą, ekonomiką, ateitį?
Partneriai Vakaruose, investuotojai, mūsų gynėjai vertina ne deklaracijas, o veiksmus. O kai veiksmai rodo chaotišką, nesuderintą, neprofesionalų valdymą, tai diskredituoja šalį labiau nei bet kokia kritika iš vidaus.
Aš noriu tikėti, kad Lietuva gali būti valdoma kitaip – išmintingai, profesionaliai, atsakingai. Šalį turi valdyti protingi, kompetentingi, patyrę, gerbiami piliečiai, o ne politinių aparatų statytiniai. Negalime tyčiotis iš savęs, kai priešas – tiesiogine ir perkeltine prasme – stovi prie durų.
Jei mes patys nekalbėsime, niekas kitas to nepadarys. Todėl turime išdrįsti pasakyti garsiai tai, ką visi jau mato: Vardan mūsų vaikų, anūkų, verslų, Lietuvos, mūsų saugumo ir gerovės – karalius nuogas!
