Ukrainiečiai Lietuvoje randa darbą, tačiau kai kas neramina, ir čia būtinas valstybės apsisprendimas (lrytas.lt)
Nuo karo bėgantys ukrainiečiai Lietuvoje randa ne tik saugų prieglobstį, bet ir darbą – ne vienas tūkstantis jų jau pravėrė įvairių mūsų šalies įmonių duris. Verslininkai pripažįsta: šie žmonės nevengia jokio darbo – jiems svarbiausia nelikti nuošalyje, užsidirbti ir, kiek įmanoma, padėti Ukrainoje likusiems artimiesiems. Sykiu antrina: mūsų šalis padarė dar ne viską – kai kurie reikšmingi sprendimai gerokai vėluoja.
Verslo įmones vienijančių Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas, bendrovės „Traidenis“ valdybos pirmininkas Sigitas Leonavičius kalbėjo, jog jo vadovaujamoje bendrovėje šiuo metu dirba ir puikiai į kolektyvą įsiliejo vienas iš karo zonos atvykęs ukrainietis – jis Lietuvą pasiekė kartu su vaiku, mat nebuvo, kas daugiau juo pasirūpintų – artimųjų tiesiog nelikę.
Skaičiuojama, jog į Lietuvą jau atvyko daugiau kaip 40 tūkst. ukrainiečių: dauguma – moterys su vaikais ir senjorai. Pašnekovas pripažįsta: jiems įsidarbinti, net ir turint solidžios patirties ar Ukrainoje užėmus aukštas pareigas, mūsų šalyje nėra paprasta. Pirmiausia – dėl kalbos barjero. Kita vertus, dauguma atvykusių moterų, net ir buvusių bankininkių, valstybės tarnautojų ar mokytojų, nesibaimina jokių darbų – joms svarbiausia dirbti.
„Girdžiu, jog moterys nebijo imtis siuvėjos ar kito darbo – žmonės brangina kiekvieną galimybę. Lietuvai 40 tūkst. karo pabėgėlių – nemenkas iššūkis, nors jie apgyvendinami skirtinguose šalies rajonuose. Mano manymu, Vyriausybės parama šiems, ne savo noru, bet nuo karo pabėgusiems žmonėms, turėtų būti didesnė, nes būtent tokia parama buvo skirta migrantams, kirtusiems sieną nelegaliai – tą sakau ir kaip pilietis, ir kaip verslininkas. Žmonėms, kurie apgyvendina ukrainiečius savo būstuose, taip pat galėtų būti numatytos didesnės kompensacijos. Valstybės politika Ukrainos atžvilgiu yra viena lyderiaujančių, sulaukiu daug skambučių iš įvairių Ukrainos regionų, kurie man, kaip lietuviui, glosto širdį. Girdžiu, jog mūsų valstybė nuo pat pirmųjų karo dienų ėmėsi ryžtingų spendimų. Bet, kita vertus, mes nesugebame situacijos iki galo suvaldyti Lietuvoje. Nuo karo bėgantys žmonės integruosis ir dirbs čia arba grįš atgal, jiems reikia laikino prieglobsčio. Sunku girdėti viešai, kad lietuviai vengia ukrainiečių, nenori suteikti laikino būsto – kažką reikia greitai keisti“, – apgailestavo pašnekovas.
Viešojoje erdvėje pasigirsta ir svarstymų, padės ar ne, atvykę ukrainiečiai spręsti darbo jėgos trūkumo problemą. Tiesa, skeptikai priekaištauja ir dėl to, esą, nuo karo bėgantys žmonės užims lietuvių darbo vietas, o dėl to mažės atlyginimai.
S. Leonavičius mano, kad dabar ne metas tokioms kalboms, o ir įsisenėjusias problemas išspręsti reikia laiko.
„Iki prasidedant karui kalbėjome apie kvalifikuotų specialistų pritraukimą iš mums kultūriškai artimų šalių: verslas rodė iniciatyvą prisiimti visą atsakomybę. Šiuo metu mes sprendžiame ne darbo vietų užpildymo ir ne įdarbinimo klausimą, karo fone priimame broliškos šalies gyventojus, nukentėjusius nuo agresoriaus genocido. Tai visiškai skirtingi uždaviniai. Tikslas šiuo metu – juos integruoti į visuomenę, suteikti prieglobstį, aprūpinti būtiniausia pagalba: vaikams užtikrinti ugdymą, suaugusiems – psichologo ir kitą pagalbą.
Darbo jėgos trūkumo problemą, vargu, ar išspręsime dabar, nes į šalį daugiausia atvyksta moterų ir vaikų. Nors ekonominė situacija sudėtinga, daug nežinios, atsakomybę už žmones, kurie atvyko, būtina prisiimti valstybės lygmeniu. Verslas imasi labdaros, remia, tačiau į darbą priima įvertinęs kompetencijas, o ne kitų darbuotojų darbo užmokesčio sąskaita“, – pabrėžė Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.
Visą publikaciją kviečiame skaityti naujienų portale lrtytas.lt:
